Įsivaizduokite, kad leidžiate laisvą popietę namie su ikimokyklinuku. Kol gaminate vakarienę, jis spalvina knygelę, tada pasiima konstruktorių ir pagal instrukciją sudėlioja mašinytę. Jums baigus ruošą išsitraukiate lavinamąjį stalo žaidimą, vėliau einate į kiemą kartu paspardyti kamuolio. Grįžę namo leidžiate vaikui pusvalandį pažaisti kompiuteriu. Jei kas Jūsų paklaustų, ką vaikas veikė visą popietę, greičiausiai atsakytumėte, kad jis visą laiką žaidė. Iš tiesų nė vienos iš išvardytų veiklų negalima laikyti tikru žaidimu.

Rodos, visi suaugusieji sutinka, kad ikimokyklinio amžiaus vaikui žaisti natūralu ir būtina. Ši nuostata net įtvirtinta oficialiais dokumentais: JTO Vaiko teisių konvencijoje, kurią 1996 m. ratifikavo Lietuva, užtikrinama vaiko teisė į žaidimus. Tačiau mūsų kasdienėje kalboje sąvoka „žaidimas“ vartojama itin plačiai: kalbant apie sportinius, kompiuterinius žaidimus, taip pat įvairią mokomąją-žaidybinę veiklą, kuriai paprastai vadovauja suaugusieji arba naudojama struktūruota mokomoji medžiaga, bei apie bet kokią veiklą su žaislais. Tačiau raidos psichologijoje sąvoka „žaidimas“ paprastai vartojama kur kas siauriau: kalbama apie laisvą vaidmeninį žaidimą, dar vadinamą vaizduote paremtu žaidimu, žaidimu, kai vaikai kažkuo apsimeta (angl. „pretend play“). „Žaidžiam, kad aš pasiklydau dykumoje, o tu mane išgelbėsi“,– siūlo šešiametis. „Gerai, o šita kėdė bus gelbėjimo sraigtasparnis“, – sutinka draugas. Ir žaidimas prasideda.

Yra kelios svarbiausios laisvo žaidimo ypatybės, kurias, remdamasis psichologijos klasiko Levo Vygotskio idėjomis, pateikė šiuolaikinis žaidimo tyrinėtojas Peter Grey. Žaidimas neturi galutinio tikslo, žaidimo veikla užsiimama pačiam taip pasirinkus, savo noru, žaidime procesas yra svarbesnis nei rezultatas. Žaidimas visuomet turi struktūrą, taisykles, tačiau jos nėra realybės padiktuotos ar apibrėžtos, o kyla iš pačių žaidžiančiųjų psichikos ir žaidimo metu gali laisvai kisti, jei tik visi dalyviai su tuo sutinka. Žaidimas visuomet apima vaizduotę, fantaziją, realybė žaidime tarsi „pastumiama“ į šoną, o žaidžiantieji paprastai yra aktyvūs, budrūs, susikaupę, bet ne įsitempę. Nuostabu tai, kad vaikai gali žaisti (o dažnai ir žaidžia!) aplinkiniams to net neįtariant. Žaidimas gali vykti vaiko viduje, o žaislai žaidimui nėra nei būtini, nei pakankami. Vaikas gali žaisti ir vienas, tačiau įdomiausi ir labiausiai įtraukiantys žaidimai išsivysto žaidžiant keliems panašaus amžiaus vaikams. Jei vaikai pakviečia į savo žaidimą suaugusįjį, jam reikėtų susilaikyti nuo mokymo, klausinėjimo ir nurodinėjimo, ką ir kaip daryti – žaidime suaugęs tėra tik svečias.

Būtent laisvą vaidmeninį žaidimą raidos psichologai laiko esmine ir nepakeičiama ikimokyklinio amžiaus vaikų veikla, kuri ypač svarbi jų pažintinei, emocinei ir socialinei raidai. Vaikams žaidžiant sukuriamos natūralios mokymosi galimybės, kurias labai sunku ar net neįmanoma pasiekti specialia ugdomąja veikla. Tam yra neurologinis pagrindas – kadangi žaidimo metu kartu aktyvuojamos emocijos, mąstymas, kalba, pojūčiai, motorika, smegenyse susidaro papildomi ryšiai tarp už skirtingas sritis atsakingų neuronų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad žaisdami vaikai visada yra motyvuoti, įsitraukę, nes pačių sugalvotas žaidimas jiems yra prasmingas, o suaugusiojo pasiūlytos veiklos prasmė ikimokyklinukui dažnai gali būti neaiški. Trumpai apžvelkime, kokius gebėjimus ir kompetencijas ikimokyklinukai vysto laisvai žaisdami.

  • Pažintinė raida. Žaidžiant būtina sutelkti ir išlaikyti dėmesį, išlaikyti atmintyje žaidimo taisykles ir visų žaidžiančiųjų vaidmenis, planuoti tolesnius veiksmus ir priimti greitus sprendimus bei ieškoti išeičių daugybėje nuolat iškylančių sunkumų. Visa tai – aukštesniojo lygio pažintiniai gebėjimai, siejami su kaktine smegenų žievės sritimi, kurios vystymosi šuolis stebimas apie penktus–šeštus gyvenimo metus – būtent tada, kai vaikai žaidžia aktyviausiai. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie daug ir kokybiškai žaidžia (t. y. išrutulioja sudėtingus žaidimo scenarijus) pasižymi geriau išlavintomis dėmesio, atminties, mąstymo funkcijomis.
  • Emocijų ir elgesio reguliacija. Levo Vygotskio teigimu, žaidimas iš esmės yra pirma vaikų inicijuojama veikla, kurioje vyrauja ne tiesioginis poreikių tenkinimas ir malonumo siekimas, o savęs ribojimas ir savireguliacija. Žaisdami vaikai turi elgtis ne taip, kaip elgtis patogu ir lengva, o taip, kaip reikalauja žaidimas (pvz., eiti keturiomis žaidžiant šuniukus, kai patogiau būtų eiti dviem kojomis). Žaisdamas savo elgesio reguliacijai vaikas pradeda naudoti vidinę kalbą, kuri, įrodyta, pagerina savireguliacijos gebėjimą.
  • Socializacija. Vaikų žaidimas yra komandinis darbas, o žaidžiantys vaikai atitinka visus komandos požymius – turi savus vaidmenis, kartu ieško sprendimų, bendradarbiauja dėl bendro tikslo, kartu kuria taisykles ir jų laikosi. Žaidimo metu išmoksta palaukti, laikytis eilės, dalytis atsakomybe, lyderiauti. Prisiimdami įvairius vaidmenis išbando empatiją – ką reiškia „būti kito žmogaus kailyje“ ir vietoje vaikiško egocentrizmo ima atsirasti moralė ir empatiškas elgesys. Svarbu, kad žaisdami vaikai yra lygiavertiškam santykyje su kitais, dėl to gauna realistišką grįžtamąjį ryšį apie savo elgesį ir turi galimybę jį koreguoti.
  • Vaizduotė ir kūrybiškumas. Vaizduotė – svarbiausias kūrybiškumo įrankis, o žaidimas – geriausia vaizduotės treniruotė. Tai, kad žaidimas orientuotas į veiklą, procesą, o ne rezultatą, įgalina vidinę kūrybiškumo motyvaciją.

Žaidimas – esminė vaikų veikla, bet ne savaime aiški. Pastaraisiais metais susirūpinta, kad laisvas žaidimas pamažu nyksta iš vaikų gyvenimo – šiandieniniai vaikai vaidmeninius žaidimus žaidžia kur kas rečiau nei jų tėvai vaikystėje. Kad galėtų žaisti, vaikams reikia laisvo laiko, tinkamos erdvės ir kitų vaikų. Šiandien tėvams užtikrinti šias sąlygas nėra taip lengva: šeimose retai auga keli panašaus amžiaus vaikai, kieme, kur galėtų susitikti kaimynystėje augantys bendraamžiai, žaisti dažnai nesaugu, namuose įtraukiančiomis pramogomis vaikus gundo išmanieji įrenginiai, mums, suaugusiesiems, natūraliau ir lengviau su vaikais užsiimti ugdymu, stalo ar sportiniais žaidimais, nei užsilipus ant stalo plaukti į mūšį kovoti su įsivaizduojamais piratais. Todėl ypatingas vaidmuo tenka vaikų darželiams, kur vaikai, net ir priešmokyklinukai, turėtų turėti pakankamai laiko žaisti. Ne tik dėl to, kad žaidimas yra pagrindinė šio amžiaus vaikų veikla, kurios metu rimtai mokomasi pažinti save, pasaulį ir kitus žmones, bet dėl to, kad žaisdami vaikai jaučiasi laimingiausi. O užaugę taip žaisti tiesiog nebemokame.

 

Vilniaus psichologinės – pedagoginės tarnybos psichologė dr. Lauryna Rakickienė

Vaiko psichologijos centro psichologė dr. Monika Skėrytė-Kazlauskienė